Skaitome istoriją apie pirmąjį Izraelio karalių Saulių, kuris karinių veiksmų įkarštyje uždraudė savo kariams valgyti, kol nebus nugalėtas jo priešas. Biblija aiškiai traktuoja tokį karaliaus elgesį kaip netinkamą, nes pirmiausiai kariai tiesiog išseko, o tada, pasak istorijos, puolė valgyti netinkamai paruoštą mėsą. Teko Sauliui pačiam įsikišti ir įvesti nors elementarią tvarką prie stalų. Kai visi pasistiprino, Saulius ketino tęsti priešo persekiojimą, tačiau, paklausęs Dievo, ką daryti, ir negavęs jokio atsakymo, suprato, jog kažkas čia ne taip. Trumpinant istoriją Saulius dar kartą drąsiai pareiškė: jei tai kokia nors nuodėmė, tai kaip gyvas Viešpats, kuris duoda pergalę Izraeliui, kalbėjo Saulius, net jei tai būtų per mano sūnų jehonatana, jis tikrai turės mirti. Iš tikrųjų sužinota, kad Sauliaus sūnus, nežinodamas apie tėvo įsakymą nieko nevalgyti, suvalgė medaus. Žinoma, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tačiau istorijoje nutylima, kad Sauliaus įsakymas buvo kvailas. Šiame įsakyme galima įžvelgti Sauliaus išdidumą, norint pasisavinti sau pergalę. Jehonatanas čia yra tikrasis didvyris, o pergalė yra akivaizdus Dievo veikimas, o ne žmogaus nuopelnas. Taigi Saulius rodo, kaip rimtai jis vertina kitų prasižengimus, tačiau nemato savo paties klaidų.
9 nemokami kursai apie tikėjimą, šeimą ir gyvenimą. Kasdieniai skaitiniai — tiesiai į jūsų el. paštą.
