Lukas taip aprašo vieną įvykį iš Jėzaus paauglystės. Jėzaus gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai jam sukako dvylika metų, pagal šventės paprotį jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami grįžo į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos klausinėjantį. Marijos širdyje baimė užleido vietą pykčiui. Ji kalbėjo vaikui: vaikeli, kam tu su mumis taip pasielgei? Jėzau, kodėl neišgelbėjai mano santuokos? Mes galime taip melstis. Jėzau, kodėl neišgydei mano tėčio ligos? Arba: Jėzau, aš tavęs ieškojau, kai buvau dideliame suspaudime. Kur tu buvai? Tokių situacijų, manau, Marijai buvo ne viena, ir visos jos išsipildė po dvidešimt vienerių metų. Dažnai Jėzų surandame netikėčiausiose vietose, kai nustojame Jo ieškoti ten, kur tikimės jį rasti. Dievas yra didesnis už mus. Jis visada turi daugiau, ką pasakyti ir daugiau ką nuveikti mūsų gyvenimuose, nei mes buvome pasiruošę.
9 nemokami kursai apie tikėjimą, šeimą ir gyvenimą. Kasdieniai skaitiniai — tiesiai į jūsų el. paštą.
