Apaštalas Jonas rašė: „Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant, pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės? Tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės“. Kai buvęs Amerikos prezidentas Džordžas Bušas 2005-aisiais metais apsilankė Latvijoje, minėdamas gėdingą Europos padalinimą po karo, sakydamas kalbą, jis pastebėjo, kad tariantis galingoms valstybėms mažųjų valstybių laisvės dažnai nepaisoma. Jėzus ne taip lengvai įviliojamas į pinkles. Jėzus grąžina pusiausvyrą į pokalbį ir leidžia giliau pagalvoti. Jis atstato moters savivertę ir grąžina jos pasitikėjimą, kad ji gali savo gyvenime kažką keisti.
9 nemokami kursai apie tikėjimą, šeimą ir gyvenimą. Kasdieniai skaitiniai — tiesiai į jūsų el. paštą.
