Sesuo Faustina. Tėveliai ją vadina Elenyte, brolis – Eleniuku. Vaikystėje vyresnėlis brolis sesutę įtraukė į visus savo berniukiškus žaidimus, viliojo į krepšinio aikštelę ir mokė bušido kovų. „Baisiausias buvo „Bostono krabas“,- pasakoja guvi ir džiugi vienuolė, žurnalo „Kelionė“ redaktorė, radijo stoties XFM laidos „Mano vardas Meilė“ viešnia. Nors vaikystė buvo judri ir išdykusi, joje gan anksti atsirado vietos maldai ir ramybei. Mažoji Elenytė noriai eidavo melstis su močiute net tada, kai darganotas ruduo kitus vaikus palikdavo namie. - Puikiai pamenu, kaip nuostabu buvo pajusti Viešpaties buvimą,- pasakoja sesuo Faustina. - Jau ankstyvoje vaikystėje tai suvokei?,- stebisi laidos vedėja. - Ne, nieko aš tada nesupratau, tiesiog buvo neapsakomai gera. Kaip, pustrečių metų draugaudama su vaikinu, mergina nusprendė pašvęsti savo gyvenimą Dievui , kaip į tai reagavo tėvai, kuo skiriasi moters gyvenimas vienuolijoje nuo pasaulietės gyvenimo, kaip intensyvus šių dienų tempas sukelia įtampų net, regis, nesujudiname vienuolės pasaulyje, kokių stereotipų ar gandų seserys prisiklauso apie save, ką simbolizuoja ir kuo brangus aukso žiedas ant bevardžio Faustinos piršto... Astai Stašaitytei kilo daugybė klausimų, o laidos viešnia į visus juos noriai atsakinėjo.
9 nemokami kursai apie tikėjimą, šeimą ir gyvenimą. Kasdieniai skaitiniai — tiesiai į jūsų el. paštą.
