Mato Evangelijoje Jėzaus tarnavimo pradžia aprašoma tokiais žodžiais: „Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas" (Mt 4,1). Po krikšto Jėzus žengė į dykumą, kur susitiko su šio pasaulio kunigaikščiu – šėtonu. Apie tris velnio gundymus pakalbėsime kitose mūsų kasdienės manos laidose. Šiandien norėčiau pasigilinti į tai, kodėl mes nenorime sekti Jėzaus pavyzdžiu ir eiti į dykumą maldai ir susitikimui su gundytoju.

Ar Dievas leidžia savo vaikams būti gundomiems?

Suprantu, kad tokios mintys gali kai kam pasirodyti keistos ir net prieštaringos Dievo meilės charakteriui. Kaip Dievas gali leisti, kad Jo vaikai eitų į dykumą ir ten būtų gundomi? Neskubėkime su išvadomis. Jėzus dažnai rinkdavosi nuošalią vietą, kur galėtų pabūti vienas su Dievu. Manau, čia ir slypėjo Jėzaus pergalės prieš nuodėmę priežastis. Jis pas žmones ateidavo jau nugalėjęs gundytoją.

Maldoje visi dienos iššūkiai jo nepaskandindavo nerime, baimėje, apatijoje, abejonėse ar išdidume. Šiuos gyvenimo iššūkius jis priimdavo pilnas Dievo Dvasios. Mes dažnai, priešingai, į gyvenimą puolame tušti. Tik susidūrę su bėda ieškome Dievo, kad prisipildytumėme atsparumo nuodėmei. Dažnai tai būna per vėlu, ir mes, nors ir šaukdamiesi Dievo, smengame gilyn į nuodėmės pasekmių liūną.

Malda – ne tik prašymai

Jėzus nesipriešino Dvasios raginimui eiti į dykumą ir susidurti su gyvenimo realybe. Malda – tai ne tik prašymų, dėkojimų, atsiprašymų ar užtarimų rinkinys. Malda – tai būdas su Dievu pasinerti į gyvenimą, kuris dažniau, nei mums norėtųsi, yra pilnas kovos, nemalonumų, vargo, kančios ir subtilių pavojų mūsų kūnams bei sieloms.

Taigi, Dvasia kviečia mus į dykumą. Bet kodėl mes dažnai randame priežasčių jai pasipriešinti? Turiu galvoje: kodėl Dvasios paraginimus skirti laiko maldai ir dvasinei higienai vertiname taip lengvabūdiškai?

Kodėl vengiame dykumos?

Manau, jog vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl nesirenkame dykumos, yra tai, kad mes ten esame velnio išbandomi arba gundomi. Dykumoje esame kviečiami pažvelgti gyvenimui į akis. Esame linkę kai kuriuos dalykus ignoruoti, kitus pateisinti, dar kitų nesureikšminti. Stengiamės gyventi be problemų ir sunkumų. Todėl dykumos vengiame, nes ten reikia pažvelgti į savo ribotumą, ištirti savo lūkesčius ir apsvarstyti savo veiksmus.

Mieliau to nedarytume, nes nenorime keistis. Žinau, kad tai skamba akiplėšiškai, ir aš nekalbu apie mūsų namų sienas, apžėlusias pievas, mažai apmokamą darbą ar priekabius kaimynus. Tokius dalykus pastebime ir neturime nieko prieš, kad jie pasikeistų. Tačiau noriu paklausti, ar norite iš esmės keistis? Jūs patys? Tai kiek sunkiau, ar ne?

Kiekvienas, kuris nors kiek gilinosi į žmogiškos sielos paradoksus ir pažįsta savo širdžių paklydimus, sutiks, kad dažnai mums patinka mūsų pačių kančia, ir, jei būtų leista, nieko per daug nekeistume.

Jėzaus perspėjimas apie paskutiniuosius laikus

Jėzus, kalbėdamas apie žmonijos istorijos pabaigą, priminė, jog istorija kartosis: „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino. Ar ne taip vyko ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus" (Lk 17,26–30).

Pabaiga ateis netikėtai kaip Nojaus ar Loto dienomis. Tačiau šiandien noriu atkreipti jūsų dėmesį ne tik į šių žmonių gyvenamąjį laikotarpį, o į juos pačius. Juk Jėzaus žodžiai gali būti suprasti ne tik kaip priminimas, jog istorija kartojasi, bet konkrečiai paminėti vardai nurodo į šių žmonių patirties aktualumą.

Loto istorija – perspėjimas tikintiesiems

Pradžios knygoje aprašoma liūdna istorija apie Sodomos ir Gomoros sunaikinimą ir apie žmogaus, vardu Lotas, išgelbėjimą. Šiam pasakojimui skiriami ištisi du skyriai. Dievo pasiuntiniai atėjo išgelbėti Lotą ir jo šeimos, susidūrė su miesto gyventojų įtariu pasipriešinimu ir netgi prievarta. Kova galėjo tęstis ilgai ir baigtis galėjo būti nepalanki Dievo vaikams, todėl angelai ėmėsi iniciatyvos.

„Rytui auštant angelai ragino Lotą, sakydami: skubėk, paimk savo žmoną ir abi čia esančias savo dukteris, kad nepražūtumėte už miesto kaltes. Bet Lotas vis delsė. Anie vyrai tad paėmė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankų. Viešpats buvo jam gailestingas, išvedė jį saugiai už miesto. Kai jie buvo išvedę juos iš miesto, vienas jų tarė: bėgdami gelbėkite savo gyvybę, atgal nesižvalgykite ir lygumoje niekur nesustokite, gelbėkitės kalnuose, kad nepražūtumėte."

Lotas atsakė: „O ne, mano viešpatie, tikėk manimi. Tavo tarnas rado malonę tavo akyse, ir tu parodei man didelį gerumą, išgelbėdamas mano gyvybę, tačiau gelbėtis bėgdamas į kalnus aš nepajėgiu iš baimės, kad nelaimė mane užklups ir aš mirsiu. Prašyčiau žiūrėti, va anas miestas yra gana arti nubėgti, ir jis tokia maža vieta. Leisk man ten nubėgti. Jis tokia maža vieta, ar ne ten aš išliksiu gyvas?"

Angelas tarė: „Labai gerai, suteiksiu tau malonę ir šiuo atveju, miesto, apie kurį kalbi, nesunaikinsiu, skubėk gelbėkis ten, nes aš negaliu nieko daryti, kol tu nenueisi." Todėl anas miestas buvo pavadintas Coaru. Saulė buvo pakilusi virš akiračio, kai Lotas atėjo į Coarą. Tuomet Viešpats lijo ant Sodomos ir Gomoros siera ir ugnimi. Jis sunaikino tuos miestus ir visą lygumą drauge su visais miesto gyventojais ir žemės augmenija, o Loto žmona, eidama iš paskos, dairėsi atgal ir pavirto druskos stulpu (Pr 19,15–26).

Pavojus gyventi įprastu gyvenimu

Dažniausiai mes prisimename Loto žmoną, kuri, palikusi Sodomos apylinkes, nusprendė nepaisyti Dievo pasiuntinių perspėjimo ir grįžo atgal. Tačiau kaip Lotas ir jo šeima? Ar pastebėjote, kad Dievas juos turėjo ištraukti iš to miesto beveik prieš jų pačių valią? Jie nenorėjo niekur trauktis.

Gali būti, kad Lotas buvo visai neblogas vyras, tačiau kai Jėzus sako, kad paskutiniais laikais bus panašiai kaip Loto dienomis, jis ne tik kalba apie tai, kad žmonės gyvens savo įprastus gyvenimus, ir tada staiga juos užklups pabaiga. Jis taip pat sako, kad tikintieji gyvens savo įprastus gyvenimus ir nesirūpins savo pačių sielos išganymu. Jie taip bus apsipratę su gyvenimu mieste, kad net nepastebės, jog tas miestas jau gyvena juose.

Jėzus nevengė dykumos. Ten jis susitikdavo su savo Tėvu, mūsų Dievu, atnaujindavo savo pašaukimą ir prisipildydavo nauju įkvėpimu. O mes ar turime kokią vietą? Privalome savo kasdienybėje turėti vietą, kur dieną pradedame su Dievu, kur prisimename, kas šiame gyvenime svarbiausia, ir skiriame laiko pažinti savo dangišką Tėvą.

Atsisakymas eiti su Jėzumi į dykumą gali mums kainuoti ne tik amžinybę, bet ir paklaidinti mus kasdieniuose klystkeliuose. Nesibaiminkime su Dievu imtis gyvenimo. Jėzaus pavyzdys tik patvirtina, kad toks pasirinkimas mus padaro stipresnius ir atsparesnius išoriniam pasaulio spaudimui.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.