Martynas Liuteris viename iš savo laiškų ją pavadino „didžiausiu kankiniumi žemėje". Tai neįtikėtina žinant, kad ji buvo dalis krikščioniškos liturgijos daugybę amžių ir kokia populiari ji išliko iki šių dienų. Iškilus reformatorius kalbėjo apie Evangelijose užrašytą „Tėve mūsų" maldą – paprastą maldos modelį, kurį kaip pavyzdį Jėzus perdavė savo mokiniams ir kurį galite rasti Mato bei Luko Evangelijose.

Mato Evangelijos 6-tame skyriuje Jėzus taip mokė melstis: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto" (Mt 6,9–13).

Malda jungia dvasinę ir žemišką tikrovę

Šią maldą sudaro trys prašymai, susiję su Dievu, ir trys prašymai, tiesiogiai susiję su žmogiška kasdienybe. Joje atsispindi tos dvi dimensijos, kurios persmelkia visą mūsų realybę – dieviška ir žmogiška, dvasinė ir kūniška.

Malda nėra vien tik kažkoks dvasinis patyrimas ir meditacija dvasinėmis temomis. Malda nėra ir vien tiktai žemiškų problemų filtras bei kovos su kūniškais iššūkiais išraiška. Malda yra kūno ir dvasios sąjunga.

Galima iki begalybės aptarinėti, kas gyvenime svarbiau – kūnas ar dvasia. Tačiau Biblija moko, jog esame vientisas kūrinys, nors ir šį vienetą sudaro keletas sudėtinių dalių. Pašalinus vieną, savo paskirtį praranda ir kitos. Kūnas be dvasios yra miręs, o dvasia be kūno yra lyg šviesa, ieškanti atspindžio. Biblijoje dvasingumas niekada nėra pateikiamas atskirai nuo kūno.

Paklaustas apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia, Jėzus mokė, kad viskas remiasi į meilės Dievui ir žmogui pamatą. Šios dvi realybės atsispindi ir Jėzaus pateiktame maldos modelyje. Dievo planas visada buvo toks, kad mums vienodai turi rūpėti ir mūsų santykis su Dievu, ir su aplinka – kiekvienas savo svarbioje vietoje ir derama tvarka.

Trys prašymai apie Dievą ir Jo karalystę

Jėzus mokė melstis: teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Tai malda, kurioje mes trokštame, kad Dievo vardas mūsų gyvenime būtų laikomas pagarboje ir šventume. Mes išsakome norą, kad Dievo karalystė greičiau ateitų arba pradėtų savo egzistavimą mūsų gyvenimuose. Ir galų gale mes prašome, kad Dievas įgyvendintų savo valią mūsų gyvenimuose ir mūsų aplinkoje.

Čia Jėzus kalba apie patogumą šventumo akivaizdoje, apie pasitenkinimą dangiška tvarka ir apie pasitikėjimą Dievo keliais. Visa tai maldoje reikėtų išpažinti dar prieš kalbant apie savo kasdienius poreikius. Tai yra įmanoma tik tada, jei Dievą pažįstame ir mums su Juo gera.

O kodėl turėtų būti negera? Dėl širdies kietumo ir polinkio į maištą daugeliui Dievo artybė yra per daug varžanti ir nepageidaujama. Dažnai net save vadinančiam tikinčiu iš širdies ištarti šiuos žodžius, kad jam su Dievu yra gera, ne visada yra lengva.

„Tėve mūsų" – raktas į tikrąją maldą

Jei taip yra, kad lūpoms tariant apie Dievo šventumo džiaugsmą, širdis atsilieka, vadinasi, visko gali būti, kad nevalingai nesureikšminame žodžių, minimų pačioje maldos pradžioje. Pamenate, Jėzus mokė melstis tokiais žodžiais: „Tėve mūsų".

Kodėl ši pradžia yra svarbi? Šie žodžiai „Tėve mūsų" yra raktas į tai, ką Jėzus nori pasakyti apie maldą. Maldoje svarbu daug kas, kaip ir žmonių bendravime – pagarba, nuolankumas, klausymas, empatija. Tačiau labai dažnai pamirštame, kad malda yra pokalbis su Dievu, kuris yra ir mūsų Tėvas.

Mes žinome, kad šioje žemėje būna visko. Tėvams nepavyksta, santykiai nesusiklosto, žaizdos neišgyja. Kartais mums sunku į Dievą žvelgti kaip į Tėvą, nes neturėjome šioje žemėje tinkamo vyriškumo ir tėvystės pavyzdžio. Tačiau net ir mūsų pažeistoje visuomenėje ir varganai puoselėjamuose santykiuose pasitaiko nušvitimo ir saulėtų akimirkų, kai patikime, kad yra kažkas geresnio, ko širdis yra taip išsiilgusi.

Kartą Jėzus, kalbėdamas su žmonėmis, užsiminė, kad net ir blogas būdamas žmogus moka daryti gerus darbus, todėl ir priminė, kad nepalyginamai daugiau dangiškasis Tėvas duos mums Šventosios Dvasios. Nepalyginamai daugiau. Štai tie žodžiai, kurie atspindi dangiško Tėvo požiūrį į mus. Kai supranti, kad Šventoji Dvasia yra ne kas kita, kaip paties Dievo apsigyvenimas mūsų širdyse, supranti, kad su Ja Dievas nori atiduoti mums save, kai mes pasitenkiname Jo artybe.

Tada Dovydo žodžiai, užrašyti vienoje iš psalmių, įgauna visai kitokią prasmę. Karalius Dovydas taip rašė: „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera. Tada gyvensi krašte ir būsi saugus. Džiaukis iš širdies Viešpačiu ir Jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis. Pavesk Viešpačiui savo kelią. Pasitikėk Juo, ir Jis tau padės" (Ps 37,3–5).

Džiaugsmas Dievo akivaizdoje

Kartais žmonės jaučiasi nepatogiai Dievo akivaizdoje ir neišgyvena to džiaugsmo, apie kurį rašė Dovydas, ir jiems sunku pavesti savo kelius Dievui ir gyventi ramybės pavėsyje. Dažnai tai dėl tradicijos, ateinančios iš neaišku kur, kad Dievas yra kažkoks reiklus pedantas, kuriam niekaip neįtiksi.

Tačiau visada atminkite, kad Jėzaus artume mėgo būti vaikai, ir nusidėjėliai jautėsi gerai Jo draugijoje. Šios dvi žmonių kategorijos negali meluoti. Vaikai savo noru nebus šalia to, kuris jiems yra nemalonus. Nusidėjėliai vengs to, kurio artumas juos vers veidmainiauti ir bus atstumiantis. Tik teisuoliai negalėjo būti Jėzaus akivaizdoje.

Kasdienė duona – pokalbis apie gyvenimą

Man įdomiausia Jėzaus maldoje, kurią mes tradiciškai vadiname „Tėve mūsų", yra tai, kad jos centre yra prašymas duoti kasdienės duonos. Kartais mes taip ir suprantame tuos Jėzaus žodžius – jog reikia Dievo prašyti duonos kasdienai. Bet ar pagalvojote, kodėl tos duonos ar kasdienio stalo turi tie, kurie netiki Dievu ir, žinoma, nesimeldžia prašydami tos kasdienės duonos?

Martynas Liuteris manė, kad šis prašymas yra susijęs su poreikiais, kurie iškyla kasdien ir yra susiję su viskuo, kas reikalinga gyvybės išsaugojimui, kaip, pavyzdžiui, maistas, sveikas kūnas, geras oras, namai, žmona, vaikai, gera valdžia ir taika.

Kiek anksčiau Jėzus mokė, kad mes turėtumėme nesirūpinti, ką valgysime ir kuo apsirengsime. Mato Evangelijos 6-tame skyriuje galite rasti šiuos žodžius. Dievas ir taip jau rūpinasi mūsų kasdieniais poreikiais. Todėl pokalbis su Dievu apie kasdienę duoną yra pokalbis apie kasdienybę. Tai širdies atvėrimas Dievui ir pasitikėjimas, kad jis mūsų poreikiais rūpinasi.

Jėzaus pavyzdys rodo, kad maldos centre yra mūsų kasdienis gyvenimas. Dievas kviečia mus su Juo dalintis savo gyvenimais. Taip atsiverdami Dievui mes atsiveriame ir Jo įtakai. Tegul mūsų maldose būna mažiau žodžių ir daugiau širdies. Galų gale šiandiena ir visa mūsų kasdiena yra visa, ką mes turime dabar. Tegul ji būna atvira Dievui ir Jo veikimui.