Krikščionių vienybės klausimas yra aktualus visiems ir kartais jau gal net netenkantis galios, nes nelabai aišku, kokiu pagrindu ši vienybė turėtų būti puoselėjama. Dažnai bandoma rasti bendrą vardiklį, kurio pagrindu būtų galima sutarti. Krikščionys, vengdami doktrininių klausimų, dažnai sako, jog mus turėtų vienyti santykiai su Jėzumi, noras šlovinti Dievą ir troškimas rodyti meilę pasauliui.

Viskas dar sudėtingiau, kai bandoma suvienyti dar ir nekrikščioniškas religijas. Tada dažnai prabylama apie meilę ir pagarbą. Nesu čia tam, kad vertinčiau ar teisčiau žmonių norą gyventi taikoje ir darnoje. Manau, kad tai labai kilnus siekis, kuris nėra toks jau lengvas, nes verčia išgryninti savo paties vertybes ir tikėjimo pagrindą, ir nėra toks jau nekaltas, nes gali pastūmėti į išsižadėjimą kai ko svarbaus vardan taikos.

Jėzaus malda už mokinių vienybę

Biblijoje Jėzaus maldų užrašyta labai nedaug. Ilgiausia malda yra randama Jono evangelijos 17-ame skyriuje. Tai paskutinė Jėzaus malda prieš nukryžiavimą. Ir čia Jėzus meldžiasi už mokinių vienybę.

Šiame nuodėmės sugadintame pasaulyje nepavyks pasiekti vienybės tarp visų žmonių. Pasak Biblijos, bet kokios mintys apie viso pasaulio susivienijimą yra utopija. Jėzus atėjo žmones kviesti pas Dievą, tačiau pamilęs tamsą žmogus nužudė Jėzų ir per ištisus istorijos amžius toliau žudė jo mokinius. Jono Evangelijos 16-ame skyriuje yra užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: „Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį" (Jn 16,33).

Pasaulis – tai visa, kas prieštarauja dieviškiems principams. Tai abstraktus apibūdinimas visko, kas priešinga Dievo karalystei. Tame pasaulyje yra daug ieškančių Dievo žmonių, kuriems reikia rasti kelią pas Jį. Tačiau pasaulis niekada netaps Dievo draugu. Jis amžinai liks priešiškas.

Štai kodėl Jėzus meldė Dievo: „Aš meldžiu už juos, ne už pasaulį meldžiu, bet už Tavo man pavestuosius. Jie yra tavieji, ir visa, kas mano, yra Tavo, kas Tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose. Aš jau nebesu pasaulyje, bet jie dar yra pasaulyje. O aš grįžtu pas Tave, Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes" (Jn 17,9-11).

Vienybė tarp Jėzaus mokinių

Jėzus meldėsi už savo mokinius. Jėzaus malda atskleidžia, kad vienybė yra įmanoma tik tarp jo mokinių. Visos mūsų kalbos apie vienybę tarp krikščionių nėra kažkieno užgaida ar kažkokia konspiracija. Jos kyla iš paties Jėzaus troškimo ir išpažinimo, jog iš to pasaulis pažins, jog Jėzus yra Dievo siųstas, nes jo mokiniai yra viena, kaip ir Tėvas yra viena su Jėzumi.

Taigi, kaip šią vienybę pasiekti? Pirmiausiai reikia pripažinti akivaizdų faktą, jog Jėzus meldė vienybės, tad vienybė yra labiau Dievo stebuklas žmonėse nei žmogaus pastangų produktas. Jei jums rūpi Jėzaus mokinių vienybė, pradėkite melstis.

Dievo vardas kaip vienybės pagrindas

Jėzus savo maldoje kalba apie tai, kokiu pagrindu ši vienybė įmanoma. 11-toje eilutėje skaitėme tokius Jėzaus žodžius: „Aš jau nebe pasaulyje, jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas Tave, Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes." Jėzus nurodo, kad tikinčiųjų vienybės pagrindas yra Dievo vardas.

Ką Jėzus turėjo galvoje tai sakydamas? Vienybė yra ne šiaip Dievo planas savo Bažnyčiai. Vienybė yra tos tvarkos, kuri yra danguje, atspindys žemėje. Vienybės visoje žemėje ir su visais žmonėmis pasiekti nepavyks. Tačiau ši dangiška vienybė gali būti atspindėta tarp Jėzaus mokinių, ir norėčiau atkreipti dėmesį į vieną įdomią detalę. Jėzus maldoje taip kalbėjo: „Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes" (Jn 17,11).

Anksčiau Dievas apreikšdavo save per skirtingus vardus, kad žmonės kažkaip galėtų mintimis apčiuopti Dievą, bet tai padaryti buvo nelengva. Štai dėl ko atėjo Jėzus. Laiško hebrajams autorius rašo: „Daug kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar, dienų pabaigoje, Jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu Visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Dievo didybės dešinėje ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą" (Hbr 1,1-4).

Jėzus apreiškė Dievo vardą

Taigi, Jėzus atėjo apreikšti Dievo vardą. Tai labai svarbu. Kiek anksčiau Anglijos spaudoje teko skaityti straipsnį apie tai, kad šiuo metu vienas iš neramumų religiniame Anglijos pasaulyje yra princas Čarlzas. Kaip žinia, Anglijoje monarchas yra Anglikonų Bažnyčios galva. Dabartinė karalienė Elžbieta ištikimai atlieka savo pareigas. Neramumai kyla dėl jos sūnaus, princo Čarlzo, kuris save pateikia ne kaip konkretaus tikėjimo gynėją, o tiesiog tikėjimo. Apie jį kalbama kaip apie dvasingą, tačiau nebūtinai religingą žmogų, ir taip pasigirsta kalbų apie krikščionybės pabaigą Anglijoje, kai, karalienei mirus, princas taps Anglijos valdovu.

Žinoma, čia ne viskas taip paprasta ir juodai balta, tačiau panašios kalbos netyla jau daugelį metų. Šiuolaikinis žmogus skeptiškai žiūri į organizuotą religiją ir pirmenybę teikia asmeniniam dvasingumui. Ir ne be pagrindo. Mes gerai žinome, kiek neteisybės buvo įgyvendinta Bažnyčios administratorių ir dvasininkų. Natūralu, kad kyla nepasitikėjimas, tik pavojus kyla – su nešvariu vandeniu išmesti ir kūdikį.

Dabar žmonės labai mėgsta dvasingumą ir skirtingas jos praktikas. Žmonės kalba apie angelus, Dievą ir dvasinius patarimus ir neskuba visam šiam dvasingumui suteikti vardo. Kaip pavadintumėte savo dvasines patirtis? Kuo vardu yra tas Dievas, kurio tu sakai, kad nepalieki, ir kuriam meldiesi? Tai svarbu, nes vardas įprasmina patirtį ir sukonkretina dvasines paieškas.

Jėzus yra Dievo apsireiškimas

Jėzus sako, kad atėjo apreikšti Dievo vardą. Trumpoje diskusijoje su savo mokiniais vienas iš apaštalų – Pilypas – paklausė Jėzaus: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir mums bus gana." Jėzus jam atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti. Kas yra matęs mane, yra matęs ir Tėvą. Kaip tad tu gali sakyti: 'Parodyk man Tėvą'? Nejaugi tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus" (Jn 14,8-10).

Taigi, krikščioniška vienybė įmanoma tik ant Dievo charakterio, kurį apreiškė Jėzus, pagrindo. Vienybė suleidžia šaknis ir duoda vaisių, kai suprantame, kas ir koks yra Dievas. Vienybė neatsiejama nuo Dievo pažinimo ir Jo apsireiškimo žmonėms. Nepailsdami melskime vienybės Bažnyčioje, tačiau tuo pačiu metu aukime ir pažinime Dievo, kurį mums apreiškė Jėzus.

Pagal Mindaugo Pikūno laidą „Kasdienė mana" parengė Marius Kundrotas.