Gyvename visuomenėje, kur tenka skaudžiai sumokėti už padarytas klaidas. Nuo pat mažens mokykloje esame vertinami pažymiais, tėvai bando mus suvaldyti bausmėmis, rašant darbus universitete kiekviena klaida yra aštriai kritikuojama ir, neilgai trukus, suprantame, kad net ir baigus mokslus darbovietėje mums nebus palikta daug vietos augti ir klysti. Taigi, kai Biblijoje atrandame, kad mes visi elgiamės nuodėmingai ir klumpame – mums reikia atgailauti prieš Dievą – gali linkti keliai pagalvojus, kas bus, jeigu pripažinsim savo kaltes. Kokia bus Dievo reakcija? Ką Jis mums padarys? Tačiau tokia baimė kyla savo žmogiškas patirtis pritaikius Kūrėjui ir įsivaizduojant Jį kaip piktą mokytoją, tėvą ar darbdavį. Štai Naujajame Testamente skaitome plačiai žinomą istoriją apie sūnų palaidūną. Sūnų, kuris lengvabūdiškai gyvendamas iššvaisto savo palikimo dalį ir išbadėjęs grįžta namo tikėdamasis, kad jį priims bent samdiniu. Rubrikoje „Viltis, kuri neapvilia“ Aina kviečia kartu žvelgti į šią Evangelijos ištrauką ir kreips dėmesį į sūnų pasitikusio tėvo reakciją.
9 nemokami kursai apie tikėjimą, šeimą ir gyvenimą. Kasdieniai skaitiniai — tiesiai į jūsų el. paštą.
